Žmogus, kuris ieško grožio paprastuose dalykuose.
Man visada patiko stebėti, kaip vienas nedidelis sprendimas gali pakeisti visą dieną. Ne dideli planai ar revoliuciniai pokyčiai – o būtent tie tylūs, beveik nepastebimi pasirinkimai, kurie kaupiasi ir tampa mūsų gyvenimo ritmu.
Aš esu Wilbert Miranda. Gimiau prie jūros, mažame miestelyje, kur oras kvepia druska ir dumbliais, o rytai prasideda nuo žuvies turgaus triukšmo. Ten, vaikystėje, pirmą kartą pajutau, kaip skonis gali pasakoti istorijas. Mano močiutė kepdavo duoną su kmynais ir medumi – kvapas pasklisdavo po visą kiemą ir rinkdavo kaimynus prie stalo. Tada dar nežinojau, kad būtent šie paprasti ritualai taps mano kompasu.
Prieš daugelį metų persikėliau gyventi į Nyderlandus. Čia viskas kitaip: šaltesni rytai, ilgesnės žiemos, bet ir daugiau tylos. Pirmus kelis mėnesius jaučiausi tarsi pakibęs tarp dviejų pasaulių. Darbas prie kompiuterio, susitikimai, skubėjimas – viskas atrodė pilka. Tada vieną šeštadienį nusprendžiau iškepti obuolių pyragą. Ne pagal receptą. Tiesiog paėmiau tai, kas buvo šaldytuve: kelis rūgštokus obuolius, žiupsnį cinamono, truputį sviesto ir medaus vietoj cukraus.
Kai pyragas iškepė, namai prisipildė kvapo, kuris priminė vaikystę. Tą vakarą supratau: man nereikia keliauti toli, kad atrasti kažką naujo. Pakanka pakeisti vieną ingredientą arba vieną įprotį – ir diena tampa kitokia.
„Maži ritualai nėra apie tobulumą. Jie apie buvimą čia ir dabar.“
Rašau apie tai, kas man pačiam įdomu. Apie tai, kaip pakeisti cukrų vaisiais ir prieskoniais, kad desertas taptų ne tik saldesnis, bet ir turtingesnis skoniu. Apie tai, kaip kelios minutės tylių įkvėpimų tarp darbų padeda mintims vėl susidėlioti į aiškią liniją. Apie tai, kaip paprasčiausias pasivaikščiojimas po pietų ar tempimas prie stalo gali grąžinti kūnui jausmą, kad jis gyvas.
Aš nesiūlau jokių sistemų ar metodikų. Kiekvienas žmogus turi savo ritmą. Vienam tinka pradėti dieną nuo stiklinės vandens su citrina, kitam – nuo tylaus pusvalandžio su knyga. Aš tik dalinuosi tuo, kas veikė man ir mano artimiesiems. Kartais tai būna kvailas eksperimentas, kuris nepavyksta. Kartais – mažas stebuklas, kuris lieka su manimi metų metus.
Nors gyvenu Nyderlanduose, lietuvių kalba man visada buvo ta, kuria lengviausia kalbėti apie jausmus ir skonius. Ji turi švelnumo ir tikslumo vienu metu. Kai rašau lietuviškai, jaučiuosi tarsi grįžęs į tą virtuvę prie jūros, kur močiutė kepdavo duoną. Todėl šis žurnalas – mano būdas palaikyti ryšį su namais ir tuo pačiu dalintis atradimais su žmonėmis, kurie taip pat ieško šių mažų džiaugsmų.
Jei skaitote šias eilutes – tikriausiai ir jūs kada nors pastebėjote, kaip vienas paprastas veiksmas gali pakeisti nuotaiką visai dienai. Gal tai buvo puodelis arbatos, išgertos prie lango. Gal – trumpas pasivaikščiojimas lietuje. Gal – naujas būdas paruošti daržoves, kurias anksčiau valgėte tik iš įpročio.
Aš noriu, kad šis žurnalas būtų vieta, kur tokios istorijos gali gyventi. Kur nėra skubos ir taisyklių. Kur galima tiesiog skaityti, šypsotis ir galbūt kitą kartą pabandyti kažką panašaus savo virtuvėje.
„Kiekviena diena turi savo skonį. Reikia tik jį pastebėti.“
Jei turite savo istoriją – apie maistą, apie rytinį ritualą ar apie tai, kaip vieną dieną nusprendėte gyventi šiek tiek lėčiau – labai norėčiau ją išgirsti. Rašykite man. Aš skaitau kiekvieną laišką asmeniškai.
Su šiluma,
Wilbert Miranda