Ilgą laiką maniau, kad judėjimas turi būti atskira veikla. Sporto salė, treniruotė, planas. Kol vieną dieną supratau, kad judėjimas gali būti visur – tarp kitų dalykų, kuriuos ir taip darau.
Viskas prasidėjo nuo paprasto stebėjimo. Pastebėjau, kad po kelių valandų prie kompiuterio kūnas pradeda „sustingti“. Tada pradėjau daryti trumpas pertraukėles: atsistoti, pasitempti, paėjėti iki lango. Po kelių savaičių pastebėjau, kad dienos pabaigoje jaučiuosi lengviau.
Aš nesiūlau treniruočių programų. Aš kalbu apie tai, kaip įterpti judesį į tai, ką jau darote. Pavyzdžiui:
– Ruošiant valgį virtuvėje galima šokti pagal muziką. Ne profesionaliai. Tiesiog judėti.
– Po pietų galima paėjėti 10 minučių aplink kvartalą. Ne bėgioti. Tiesiog eiti.
– Dirbant prie stalo galima kas valandą atsistoti ir padaryti kelis tempimus.
Tai nėra „treniruotė“. Tai yra gyvenimas, kuriame kūnas nėra pamirštas.
Mano mėgstamiausi paprasti judesiai:
Tempimas prie stalo. Kai sėdžiu ilgai, pakeliu rankas virš galvos, pasuku liemenį, pasitempiu šonus. Tai trunka 30 sekundžių, bet kūnas „atsibunda“.
Ėjimas su tikslu. Vietoj to, kad ieškočiau artimiausios automobilių stovėjimo vietos, aš parkinguoju toliau ir einu pėsčiomis. Tai ne apie žingsnius. Tai apie tai, kad kūnas juda tarp kitų veiklų.
Šokis virtuvėje. Kai ruošiu valgį, kartais įsijungiu muziką ir judu. Ne todėl, kad noriu sudeginti kalorijas. O todėl, kad tai smagu ir natūralu.
„Judėjimas nėra tai, ką darai atskirai nuo gyvenimo. Judėjimas yra gyvenimo dalis.“
Kai judėjimas tapo natūralia dienos dalimi, o ne atskira užduotimi, jis nustojo būti „prievole“. Aš nebeplanuoju „eiti sportuoti“. Aš tiesiog judu, kai ateina noras arba kai kūnas paprašo.
Ir paradoksalu: būtent tada, kai nustojau spausti save, judėjimo atsirado daugiau. Nes jis tapo malonumu, o ne pareiga.
Jei norite pabandyti, pradėkite nuo vieno dalyko: kitą kartą, kai sėdėsite ilgai prie darbo, atsistokite ir padarykite kelis paprastus tempimus. Nieko daugiau. Pažiūrėkite, kaip pasikeis jūsų pojūtis po to.